Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas metė tą lemtingą pirmąjį pomidorą, pradėjusį "La Tomatina" revoliuciją? Iš tikrųjų niekas nežino. Gal tai buvo sukilimas prieš Franko diktatūrą, o gal tiesiog karnavalas tapo nevaldomas. Populiariausia istorijos versija pasakoja, kad 1945-ųjų Los Gigantes (didžiulių papjė mašė kaukių parado) festivalio metu vietiniai žmonės siekė sukelti riaušes, kad atkreiptų į save dėmesį. Netoliese aptikę daržovių vežimą, pradėjo iš jo mėtyti prinokusius pomidorus. Niekuo dėti praeiviai įsitraukė į įvykį, ir visas konfliktas netrukus tapo mėtomų vaisių chaosu. Kurstytojai turėjo atlyginti žalą pomidorų prekiautojams, tačiau pomidorų mūšiai tęsėsi ir toliau, taip pradėdami naują tradiciją. Siekdama išvengti galimų neramumų, XX a. šeštajame dešimtmetyje valdžia paskelbė, atšaukė ir vėl atkūrė eilę draudimų. 1951-aisiais įstatymo nesilaikę vietiniai gyventojai buvo įkalinti, kol protestuojantys žmonės pradėjo reikalauti jų paleidimo. Žymiausias pasityčiojimas iš pomidorų draudimo įvyko 1957-aisiais, kai šalininkai surengė parodijuojančias pomidorų laidotuves su karstu ir procesija. Po 1957-ųjų vietinė valdžia nutarė atsisakyti jėgos ir paskelbusi kelias taisykles toliau leido gyvuoti šiai keistai tradicijai. Nors pomidorai ir vaidina pagrindinį vaidmenį, linksmybių savaitė yra vainikuojama paskutiniu renginiu. Tai Bunolio miesto šventųjų globėjų, mergelės Marijos ir šv. Louiso Bertrando, šventė su gatvių paradais, muzika ir ispanams būdingais nuotaikingais fejerverkais. Norėdami pasisemti jėgų artėjančiam mūšiui, dalyviai išvakarėse vaišinasi didžiule paelja, garsiuoju Valencijos patiekalu iš ryžių, safrono ir alyvuogių aliejaus. Šiandien šis nevaržomas festivalis yra įgavęs šiek tiek tvarkos. Rengėjai netgi pradėjo kultivuoti šiam metiniam renginiui skirtą specialią neskanių pomidorų rūšį. Linksmybės prasideda apie dešimtą ryto, kai dalyviai mėgina pasiekti riebalais ištepto stiebo viršūnėje pakabintą kumpio gabalą. Gatvėse dainuojantys ir šokantys žiūrovai besipešančius pradeda lieti vandeniu. Vidurdienį suskambėjus bažnyčios varpams, pomidorų pilni sunkvežimiai įvažiuoja į miestą, o „To-ma-te, to-ma-te!“ skandavimas pasiekia ekstazę. Tada iššaunama vandens patranka ir prasideda pagrindinis renginys. Po šio signalo užverda siautulingas mūšis, kai dalyviai vieni į kitus mėto ir traiško pomidorus. Ilgo nuotolio pomidorų sviedėjai, šalia besidarbuojantys žudikai ir vidutinio nuotolio metimai kabliu. Kokį metodą benaudotum, viskam pasibaigus tu atrodysi (ir jausies) visiškai kitaip. Maždaug po valandos pomidorais persisunkusiems bombarduotojams belieka žaisti patižusios salsos jūroje, kurioje vargu ar beįmanoma rasti kažką panašaus į pomidorą. Antrasis patrankos šūvis žymi mūšio pabaigą. |