Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas metė tą pirmąjį lemtingą pomidorą, nuo kurio prasidėjo La Tomatina revoliucija? Realybė yra tokia, kad niekas to nežino. Galbūt tai buvo sukilimas prieš Franką, o galbūt karnavalas, kuris tapo nebevaldomas. Pasak populiariausios šios istorijos versijos, per 1945 metų Los Gigantes festivalį (milžinišką popierinių mâché lėlių paradą) vietiniai gyventojai ieškojo progos patriukšmauti, kad gautų šiek tiek dėmesio. Jie susitiko netoli daržovių vežimo ir pradėjo svaidytis prinokusiais pomidorais. Į tai nepiktavališkai įsitraukė atsitiktiniai žiūrovai, kol vaizdas tapo panašus į masinį skraidančių vaisių mūšį. Mūšio kurstytojai turėjo atlyginti pomidorų prekeiviams, bet tai nesustabdė nuo pomidorų kovų pasikartojimo – ir naujos tradicijos gimimo. Bijodama maišto, kuris galėjo kilti, valdžia visiškai laisvai tai leido, o paskui, XX a. šeštajame dešimtmetyje, sugrąžino daugybę draudimų. 1951 metais vietiniai gyventojai, kurie pažeidė įstatymą, buvo uždaryti į kalėjimą, kol pasigirdo išlaisvinimo reikalaujantys visuomenės balsai. Garsiausias pasipriešinimas pomidorų švenčių draudimams įvyko 1957 metais, kai švenčių šalininkai surengė juokingas pomidorų laidotuves su karstu ir procesija. Po 1957 metų vietos valdžia nusprendė atsitraukti, nustatė keletą taisyklių ir palaimino pašėlusią tradiciją. Nors pomidorai čia užima svarbiausią vietą, linksmybės trunka savaitę, kol virsta finaliniu reginiu. Tai šventųjų Bunolo globėjų Mergelės Marijos ir Šv. Louis Bertrando šventė su gatvės paradais, muzika ir fejerverkais pagal džiaugsmingus ispanų papročius. Kad įgautumėte jėgų prieš artėjantį šurmulį, mūšio išvakarėse patiekiama didžiulė paelija – pasididžiavimo vertas simbolinis Valensijos patiekalas iš ryžių, jūros gėrybių, šafrano ir alyvuogių aliejaus. Šiandien šis nevaržomas festivalis turi tam tikras taisykles. Organizatoriai nuėjo taip toli, kad būtent metų renginiui yra auginami specialūs įvairių rūšių neskanūs pomidorai. Šventiniai renginiai prasideda maždaug 10 val. ryto, kai dalyviai lenktyniauja, norėdami pagriebti kumpį, pritvirtintą riebaluoto stulpo viršuje. Besiropščiančius varžovus žiūrovai laisto vandeniu iš žarnos, o gatvėse tuo metu dainuojama ir šokama. Kai bažnyčios varpas išmuša vidurdienį, į miestą įrieda pomidorų prikrauti sunkvežimiai, o šūkiai "Po-mi-do-ras, po-mi-do-ras!" pasiekia crescendo. Tada, iššovus vandens patrankai, prasideda pagrindinis renginys. Tai žalia šviesa norintiesiems traiškyti ir paleisti į darbą pomidorus, ryžtingai atakuojant kitus dalyvius. Pomidorų metėjai dideliu atstumu virš galvų, iš arti taikantys snaiperiai ir vidutinio nuotolio šauliai, atakuojantys kabliu. Kokia bebūtų jūsų technika, kai baigsis laikas, jūs atrodysite (ir jausitės) visiškai kitaip. Maždaug po valandos pomidorais permirkę bombarduotojai lieka žaisti salsos jūra virtusioje šlapioje gatvėje, kurioje jau mažai tikėtina rasti pomidorą. Antras patrankos šūvis skelbia mūšio pabaigą. |